Photo By David Overson | Lithuanian Army Lt. Col. Viktoras Bagdonas, chief of staff for the Lithuanian Army...... read more read more
Subscribe
KRAUJO BROLIAI?
Kodėl lietuviams artimas Ukrainos skausmas... ir kaip buvo išvengta panašaus likimo
Lietuvos ir Ukrainos gyventojai ilgą laiką gyveno panašiomis istorinėmis aplinkybėmis. Prieš kelis šimtmečius kartu jos netgi buvo suformavusios vieną didžiausių Europos valstybių. Vėlyvesniais laikais, per pastaruosius dvidešimt penkerius metus, abejose šalyse vyko revoliucijos. Tačiau šių revoliucijų baigtys buvo labai skirtingos. Pavyzdžiui, 2015-uosius Lietuva pasitiko tapdama euro zonos nare, džiaugdamasi atgimstančia ekonomika ir planuodama sustiprinti savo narsytę NATO. Ukrainai šie metai prasidėjo jos rytuose įsismarkavusiu karu, žlugusia ekonomika ir daugiau nei pusę milijono ukrainiečių tapusių pabėgeliais savo pačių šalyje. Kodėl šių šalių keliai taip ryškiai išsiskyrė? Ir kiek tikėtina, kad Lietuva galėtų sulaukti panašaus likimo kaip Ukraina? Siekdami suprasti išryškėjusių skirtumų priežastis, pirmiausiai turime suprasti, kas įvyko Lietuvoje. 1990-ųjų kovo 11-ąją Lietuva paskelbė savo Nepriklausonybę nuo Sovietų Sąjungos. Derybos su Maskva tęsėsi iki 1991-ųjų sausio, kai Sovietų Sąjunga atsiuntė savo ginkluotąsias pajėgas nuslopinti prasidėjusią revoliuciją.
Rolandas Kačinskas, URM politikos direktorius: Tą naktį buvo nužudyta 14 žmonių ir daugiau nei tūkstantis sužeista. Buvau vienas iš tų studentų, kurie tą naktį ir daugybę naktų vėliau stovėjo tūkstantinėje minioje prie parlamento.
- Lietuvos žmonės gynėsi dainuodami.
Rolandas Kačinskas: Sakydamas, kad gynėmės, turiu omenyje tai, jog gynėmės dainuodami dainas, kalbėdami rožančių ir statydami užkardas.
Paul King:
Tai gali priminti įprastą dainavimą, tačiau iš tikro tai yra ypač svarbi Lietuvos kovos už Nepriklausomybę dalis. Prieš dvidešimt metų Vilniuje pasirodžius pirmiesiems tankams, Nepriklausomybės judėjimo lyderio patarimas buvo dainuoti. Dainuoti, be kovos, be jokios agresijos – tik dainuoti. Tai buvo Nepriklausomybės lyderio Vytauto Landsbergio duotas patarimas. Jis nesiekė sugriauti senosios sovietinės sistemos. Paprasčiausiai Lietuva nebenorėjo būti Sovietų Sąjungos dalimi, į kurios sudėtį ji buvo įtraukta slaptame sovietų ir nacių susitarime, sudarytame prieš penkiasdešimt metų.
V. Landsbergis, buvęs Lietuvos valstybės vadovas ir Nepriklausomybės judėjimo lyderis: Jeigu norite išsaugoti senąją Sovietų Sąjungą – tai jūsų reikalas. Mūsų dvasia yra nepriklausoma, vadovaujamės tarptautiniais įstatymais, turime savo teises ir jomis vadovaujamės.
Užuot įgyvendindama savo naująją „Glasnost" reformą, Maskva prieš Lietuvą pasitelkė įprastą ir agresyvią taktiką.
Kariškiams įsiveržus sausio 13-ąją, jie nusitaikė į parlamentą ir televiziją. Jų tikslas buvo palaužti tuos, kas gynė ir skelbė laisvę. Tą naktį, stiprėjant neramumams, Eglė Bučelytė tiesioginės transliacijos metu pranešinėjo tautai apie tai, kas vyko.
Paul King: Tai yra studija, kurioje Eglė filmavosi tą 1991-ųjų naktį. O tai yra durys, pro kurias įsiveržė sovietų padaliniai.
Eglė Bučelytė, žinių pranešėja: Manau, kad niekas tuomet negalvojo apie savo asmeninį saugumą. Vienintelis momentas, kai jau iš tikrųjų buvo priartėjusi ta riba, kai nežinai, ar liksi gyvas, ar būsi nužudytas, buvo tos minutės, kai uniformuoti kariškiai su kaukėmis vaikščiojo mūsų televizijos patalpose, o tu sėdi čia, studijoje. Buvo šmėkštelėjusi mintis, nejaugi tai iš tikrųjų yra gyvenimo pabaiga, nejaugi viskas taip paprastai baigiasi, lengvai ir netikėtai.
- Tai buvo svarbus aspektas. Informacija ir jos prieinamumams buvo pagrindiniai taikiniai į kuriuos nusitaikė tie, kas nepritarė išsilaisvinimo judėjimui.
Senyvas vyras: Sovietiniai laikai – tai buvo baisūs laikai. Himną klausydavausi tik per Amerikos radiją. Būdavo su malonumu pagaunam Amerikos balsą lietuviškai, o skambant Lietuvos himnui, radiją pagarsindavau tiek, kad skambėtų visame name.
Eglė Bučelytė: Šios televizijos patalpose buvo įsikūrusi kariškių televizija, kuri transliavo visiškai priešingą informaciją – Rusijos propagandą – kuri dabar keltų juoką, jeigu nebūtų Ukrainos įvykių. Dabar praktiškai matome tą patį.
- Keturiolika žmonių žuvo per televizijos bokšto antpuolį. Tačiau netrukus sovietinė taktika išaugo į šį tą grėsmingesnio.
Paul King: 1991-ųjų liepos 31-ąją aštuoni vyrai dirbo šiame muitinės vagonėlyje, įsikūrusiame Lietuvos pasienyje. Netikėtai išnirę iš miško, vagonėlį užpuolė Rusijos kariškiai. Užpuolikai dėvėjo sportinius batus, kad nesigirdėtų, kaip jie artinasi prie vagonėlio. Įsiveržę į vagonėlį, jie privertė visus aštuonis vyrus, dirbusius čia, gultis ant grindų. Tuomet kiekvienam iš jų buvo šauta į galvą. Taip panaudojus ginklą su duslintuvu, buvo įvykdyta egzekucija. Visi šie septyni vyrai, kai kurie iš jų tebuvo vos dvidešimties, mirė akimrksniu. Išgyveno tik vienas iš jų, kuris šiandien mums gali papasakoti visą istoriją. Tai – Tomas Šernas.
Tomas Šernas, buvęs muitinės pareigūnas: Čia buvo tarsi ukrainiečių Maidanas, tik niekas čia nedainavo, nebuvo minių kaip prie parlamento. Turėjome dirbti. Buvome 7-8 žmonės prie miško, be ryšio. Kai dirbau, kaip tik buvau prie to stalo, buvo ankstus rytas, maždaug dvi valandos iki saulės patekėjimo. Vagonėlis stovėjo ten, kur dabar yra tos vėliavos. Išgirdau keistą garsą, pakėliau akis nuo stalo ir pamačiau, kaip bėga žmogus su ginklu. Jie buvo rusai su rusiška karine uniforma be skiriamųjų ženklų ir be karinių batų, tik su sportiniais bateliais, kad galėtų prisėlinti naktį. Šviesa buvo išjungta, mums liepė atsigulti ant žemės ir pradėjo šaudyti. Garso beveik nebuvo, tad ramiai visi numirė. Ant ginklo buvo užsuktas duslintuvas, nesigirdėjo kaip šaudo. Jie nieko nekalbėjo, tiktai žudė. Visiems į galvas buvo šūviai. Man taip pat.
- Užpuolimas įvyko ties Lietuvos pasieniu su Baltarusija. Mentaliteto skirtumai abiejose šios sienos pusėse ryškūs net ir dabar.
Paul King: Esame Lietuvos pasienyje. Šiapus yra Lietuva, o štai ten – Baltarusija. Tačiau tai yra ne tik geografinė, bet ir ideologinė riba. Šioje pusėje – Europos Sąjunga, kitoje pusėje – tai, ką vadiname paskutiniuoju diktatoriniu režimu Europoje. Dabar pamatysite, kaip visa tai atrodo.
- Per 25-erius metus nuo Sovietų Sąjungos žlugimo Baltarusija buvo artima Rusijos politinė ir ekonominė sąjungininkė. Paklusimas Rusijai jai garantuoja pigią naftą ir dujas. Kita vertus, nuo pat 1991-ųjų Maskva nuolatos bausdavo Ukrainą, kiekvieną kartą šiai pamėginant įsilieti į Europą. Šie padariniai ėmė aiškiai atsispindėti jos ekonomikoje. Lietuva, nepaklusdama Maskvai, taip pat sulaukdavo panašių padarinių.
L. Linkevičius, Užsienio reikalų ministras: Su iššūkiais susidurdavome nuo pat dešimtojo dešimtmečio pradžios. Galbūt daugelis nemena, tačiau aš prisimenu. Gatvės būdavo tuščios, nes neturėjome degalų, automobiliai nevažinėjo. Kiek pamenu tą laikotarpį, butuose būdavo šalta. Tai mums turėjo būti tarsi pamoka. Norite būti nepriklausomi – prašom, būkite. Tokia štai yra viso to kaina.
- Tačiau visa tai Lietuva pavertė savo pranašumu.
D. Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos prezidentė: Per tuos aštuonis mėnesius sugebėjome pakreipti savo ekonomiką Vakarų link. Užmezgėme prekybinius ryšius su Vakarais, du trečdaliai mūsų ekonomikos buvo susiję su Vakarais.
- Šiandien Lietuva yra pirmose gretose siekdama užtikrinti, kad Rusijai būtų taikomos sankcijos dėl jos veiksmų Ukrainoje, nepaisant to, kad tai daro žalą Lietuvos ekonomikai.
Nerijus Aleksiejūnas: Būdami šalia Rusijos, daugiausiai kenčiame dėl pateikiamų sankcijų. Mūsų žemės ūkio ir transporto sektoriai kenčia kiekvieną dieną. Nepaisant to, esame vieni aktyviausių šalininkų, pasisakančių už sankcijų įvedimą. Tai yra vienintelis būdas, leidžiantis užkirsti kelią agresijai ir nusiųsti įtaigią žinią Rusijos valdžiai.
- Maskvos veiksmai Lietuvos ir dabartinės Ukrainos atžvilgiu yra labai panašūs. Galbūt viena iš priežasčių yra ta, kad kaip ir 1991-aisiais, Rusijos ekonomika dabar smunka. Nacionalizmas nuo to nukreipė dėmesį.
Landsbergis: Puikiai suvokėme, kad Sovietų Sąjunga bankrutuoja. Jie taip pat tą suvokė. Todėl jie norėjo manipuliuoti, įgyvendinti tam tikras reformas, kad išsaugotų imperiją.
- Nacionalizmas turėjo nukreipti dėmesį. Tai vyksta ir šiandien.
L. Linkevičius, užsienio reikalų ministras: Atvirai kalbant, jų ekonomika yra žlugusi. Nėra nei investicijų, nei perspektyvų. Naftos kainos šiek tiek stabilizavosi, bet nepakankamai. Taigi, situacija yra labai rimta. Sunku kliautis vien tik nacionalizmu. Kiek ilgai tai galima daryti? TV kanalas „Rusija šiandien”, kurį vadinu „Rusija vakar” ir rusiškai transliuojami kanalai pasižymi neįtikėtino masto propaganda. Jei Gebelsą būtų galima laikyti žurnalistu, tada aš pasiduodu.
- Nors abi revoliucijas buvo siekiama užgniaužti panašiais būdais, tačiau jose dalyvavusių žmonių vienybė buvo taip pat panaši.
Rolandas Kačinskas: Turime būti išvien su Ukrainos žmonėmis. Ne tik mes, lietuviai, bet, mano manymu, visa Europa turi palaikyti Ukrainos žmones. Kadangi tai, kas vyksta Ukrainoje, nėra vien tik jos rūpestis. Lygiai taip pat, kas įvyko praeityje, buvo ne vien tik Lietuvos reikalas.
Paul King: 2018-iais Lietuva švęs Nepriklausomybės deklaracijos pasirašymo šimtmetį. 2015-ieji taip pat yra svarbūs, nes šiais metais Lietuva prisijungė prie euro zonos ir įsivedė eurą. Štai naujoji lietuviška euro moneta. Šiandien Lietuva yra Europos širdyje, euro zonoje. Tačiau dabar ji turi įtikinti savo europinius partnerius, kad taikstytis su Rusijos agresija nevalia.
L. Linkevičius: Turėdami didžiules tarptautines organizacijas su dideliu biudžetu, keliančias didelius tikslus, dvidešimt pirmajame amžiuje mes nieko negalime padaryti, kai yra užpuolama kaiminystėje esanti Europos valstybė. Tegalime išreikšti tik susirūpinimą. Ar tai jums nekeista? Man keista.
Landsbergis: Kas tai yra kompromisas? Lygiai taip, kaip ir mūsų atveju 1990-aisiais, jie reikalavo pasidavimo vadindami tai kompromisu.
- Landsbergis prisimena, kad nepaisant tinkamų Sovietų Sąjungos pasisakymų viešumoje, užkulisiuose Lietuvos vadovams buvo grasinama.
Landsbergis: „Jums niekada nebus suteikta Nepriklausomybė" – tą man pasakė Gorbačiovas. – „Būkite realistai, tai neįmanoma. Kalbėkime apie realius dalykus. Suteiksime jums autonomiją. Dabar jums yra suteikiami septyni procentai jūsų valstybės gaunamų pajamų jūsų valiuta. Septyni procentai. Suteiksime jums dvidešimt! Džiaukitės!" Mums kilo klausimas: „Kodėl ne šimtas procentų, jeigu tai yra mūsų pelnas?"
- Kartais vien kalbos apie nusileidimą Ukrainoje vykdomiems puolimams tik pablogina situaciją.
L. Linkevičius: Nesakyčiau, kad nesame atsakingi. Nors nepuolame Ukrainos, nesiveržiame į tą šalį, tačiau savo pasyvumu ir nenuoseklumu neišvengiamai prisidedame prie padėties rimtumo.
Landsbergis: Šiandien kalbėdami atvirai matome, kas vyksta. Visiškas pasidavimas. Galiu priminti vienos senyvos moters, gyvevančios Lietuvos kaime patarimą. Ji pasakė: „Berniukai, neženkite net mažiausio žingsnio atgal. Nes ten, kur buvo jūsų koja, jie pastatys savąją."
- Pasauliui vienijantis prieš terorizmą, kartais kyla įspūdis, kad Maskva pasitelkia teroristinius metodus.
D. Grybauskaitė: Jeigu profesionalūs kariškiai neturi nei identifikacinių ženklų, nei vėliavos ženklo, kaip tai vadinasi? Akivaizdu, kad tai yra pareigūnai, ir mes žinome, jog jie yra Rusijos pareigūnai, tačiau jie elgiasi kaip teroristai.
L. Linkevičius: Civiliai gyventojai visada tampa aukomis. Nuolat kartoju šiuos pavyzdžius, nes dalyvavau Paryžiuje vykusioje eisenoje „Je suis Charlie", žygiavau kartu su kolegomis, ginančiais žodžio laisvę. Ukrainoje tuo laikotarpiu kiekvieną dieną žūdavo du kart daugiau žmonių nei Paryžiuje. Galbūt netikslinga net daryti tokius palyginimus, nes kiekviena auka yra be prasmė.
- Labiausiai baugina Kremliaus idelogija, skelbianti apie atgimstančią nacionalistinę šalį. Kremliuje tvirtinama, kad privaloma ginti Rusijos piliečius, kad ir kur jie bebūtų.
V. Landsbergis: Reikia suvokti, kad Rusija – tai valstybė be sienų. Tai galioja net Ukrainai. Tačiau juos kankina mintis, kad tarp Rusijos ir Baltijos šalių yra siena. Dabar valstybinė siena yra net su Estija.
- Galima viską dar labiau supaprastinti tvirtinant, kad reikia ginti visus rusakalbius.
Landsbergis: Tačiau pas mus daugybė žmonių kalba angliškai. Galbūt Jungtinė Karalystė norės sugrįžti atgal į Indiją? Ten gyvena anglakalbiai. Galbūt jie ten kankinasi?
- Galbūt nesusikalbama dėl to, kad skiriasi apibrėžimai. Pavyzdžiui, ar demokratija Rusijoje reiškia tą patį, ką ir Vakaruose?
L. Linkevičius: Jie turi ypatingą demokratiją. Jų demokratija yra kitokia. Anot jų, tai – specifinė Rusijos demokratija.
V. Landsbergis: Partnerystė vakarietišku supratimu – tai bendra veikla, vardan bendro tikslo, abipusės naudos. Anot rytietiško, Rusijos supratimo, partnerystė yra žaidimas, kur partnerį reikia parklupdyti ant kelių.
- Taigi, kokie yra Lietuvos patarimai Vakarams prezidento Putino agresijos akivaizdoje?
V. Landsbergis: Mano patarimas būtų neklausyti, ką jis kalba, bet stebėti, ką jis daro, ir kokie jo veiksmai. Jie vis dar stebisi: „Jis tą sakė… jis pasakė tai šiandien, jis tą sakė vakar… Matome neatitikimų…"
- Ironiška, kad Ukraina turėjo galimybę įsilieti į Vakarus pasirašydama EU asociacijos sutartį, kai Lietuvai pirmininkavo Europos Tarybai. Buvęs Ukrainos prezidentas Janukovičius turėjo galimybę atitrūkti nuo nenuspėjamos kaimynės Rusijos grasinimų ir agresijos, tačiau viskas susiklojo kitaip.
Paul King: Už manęs yra durys, kur visa istorija ėmė ir pasikartojo. Pirmoji iš Baltijos šalių pirmininkavusi Europos Tarybai, Lietuva čia buvo suorganizavusi užsienio šalių suvažiavimą, kai buvęs Ukrainos prezidentas Janukovičius turėjo pasirašyti ES asociacijos sutartį. Jis atvyko, tačiau patirdamas didžiulį Kremliaus spaudimą, pasirašyti atsisakė. Šis atsisakymas nulėmė Maidane prasidėjusius protestus.
- Kita ironija yra ta, kad lietuvis Aivaras Abromavičius tapo ekonominės plėtros ir prekybos ministru naujoje Ukrainos valdžioje, kuri buvo suformuota, kai rusakalbis buvęs Ukrainos prezidentas Janukovičius pabėgo į Rusiją. Lietuvos vadovai ir tauta išliko vieningi. Tačiau, kaip būtų susiklostę, jeigu jų nuomonės dėl Lietuvos likimo būtų išsiskyrusios?
Žurnalistas: Koks, jūsų manymu, būtų Lietuvos likimas, jeigu daugiau nei prieš dešimt metų nebūtumėte prisijungę prie NATO?
D. Grybauskaitė: Žinokite, nesinori apie tai net galvoti. Galiu tik dėkoti Dievui, kad prieš dvidešimt penkerius metus mūsų tauta pasisakė už laisvę ir mes tapome NATO bei ES nariais. Mums tai buvo istorinė galimybė ir mes ja pasinaudojome.
Žurnalistas: Taigi, neįsivaizduojate, kaip viskas galėjo pasisukti.
D. Grybauskaitė: Nesinori net apie tai galvoti.
- Akivaizdu, kad kelias, kurį pasirinko Lietuva, galbūt yra vienintelis užtikrinantis šalies saugumą.
L. Linkevičius: Vėlgi, prisiminkime 2008-uosius Gruzijoje. Jie nepriklausė NATO, tad matome pasekmes. Ukraina būdama didžiulė valstybė Europos viduryje taip pat nepriklausė NATO ir štai stebime pasekmes. Štai toks tas skirtumas.
- Geriausias būdas išsiaiškinti, kaip jaučiasi Lietuvos piliečiai, paprasčiausiai jų pasiteirauti. Tą ir padarėme.
Žurnalistas: Ar jums atrodo, kad Lietuva šiandien yra saugi?
Žmonės gatvėje: Manau, kad taip. Taip, vis dar gana saugi. Galbūt ne šimtu procentų, bet saugi.
Žurnalistas: Gerai. Ir kodėl ji yra saugi?
Žmonės gatvėje: Nes priklausome NATO.
Žurnalistas: Nes priklausote NATO?
Žmonės gatvėje: Taip, manau, kad dėl to. Šiandien kalbėjausi su savo tėvais ir dėkojome dievui, kad nesusiduriame su neramumais, džiaugiamės šia akimirka. Viliuosi, kad išvengsime to, kas dedasi Rytų Europoje.
Žmogus gatvėje: Jaučiuosi gana gerai. Manau, kad situacija Rytų Europoje yra labai sudėtinga. Tačiau NATO dėka jaučiuosi labai gerai. Prisimenu Sovietų Sąjungą ir šiandien džiaugiuosi, kad esame kitoje barikadų pusėje.
- Kokie jausmai vyravo Lietuvoje pernai, prasidėjus Ukrainos revoliucijai ir vėlesnėms kovoms?
D. Grybauskaitė: Užjaučiau kitus mūsų kaimynus, kurie prarado prieš 25-erius metus nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo atgautą Nepriklausomybę. Turiu omenyje Ukrainą.
- Vieniems lietuviams – tai daugiau nei padrąsinimas, kitiems – tai suteikė galimybę dalyvauti kovoje už laisvę, jeigu šią progą jie praleido 1991-aisiais. Žana Puodžius padėjo savanoriams, kovojantiems prieš Rusijos remiamus karius Ukrainoje nuo Donesko iki Debalcevo.
Žana Puodžius: Ukrainos įvykiai man priminė, kas dėjosi mano šalyje. Kadangi tuo metu buvau labai maža, viso to neprisiminiau. Man tai tebuvo tik istorija, kurią sužinojau besimokydama mokykloje. Tačiau tie įvykiai tada man nekėlė stiprių emocijų. Ukrainos įvykiai mane stipriai paveikė ir priminė tai, kas dėjosi mano šalyje.
- Netgi dalyvavusiesiems 1991-ųjų metų įvykiuose, mūšiai Ukrainoje privertė susimąstyti, kad panašios lemties buvo išvengta tik per plauką.
Eglė Bučelytė: Taip, man tai labai primena tas dienas ir aš stebiuosi, kaip lengvai mes išsisukome. Lyginant su tuo, kas dabar dedasi Ukrainoje. Tai nebuvo lengva. Buvo labai sunku. Negaliu pasakyti, kad mes labai paprastai palikome Sovietų Sąjungą, be jokių nuostolių, be jokių aukų. Kai matau, kas darosi dabar, kiek ilgai tai trunka, ir kiek daug tai kainuoja, sunku patikėti ir begalinis džiaugsmas, kad taip nesibaigė Lietuvai ir mes jau daug metų esame laisvi.
- Pastaraisiais metais Lietuva siekė įspėti kitas Europos šalis, tačiau šie įspėjimai dažniausiai nepagrįstai būdavo laikomi teisiog pernelyg dideliu atsargumu. Šiandien Lietuva gali drąsiai teigti, kad jos pateikiamas situacijos vertinimas atitiko realybę.
Nerijus Aleksiejūnas: Dar prieš dešimt metų sakėme, kad reikia žiūrėti į Rusiją iš kitos perspektyvos. Dabar matome, kad mūsų pozicija ir mūsų atliktos analizės, susijusios su tuo, kas vyksta Rusijoje ir ten vykstančiais vidiniais procesais, buvo teisingos. Visa tai, manau, prisidėjo prie to, kad kitos Europos šalys dabar daug atidžiau klausosi, ką mes sakome.
Svarbias pamokas išmokome visi. Laisvę visada reikia branginti.
Rolandas Kačinskas: Manau, prezidentas R. Reiganas yra pasakęs, kad tik viena karta mus skiria nuo laisvės praradimo. Taigi, kiekviena karta turi atlikti tai, ką ji privalo.
Landsbergis: Laisvė visada yra ginčytina, jos negalime nuvertinti.
- Džiaugsmas, kylantis puoselėjant laisvę, niekada neturėtų būti pamirštas.
L. Linkevičius: Daugiau nei prieš dešimt metų padarėme teisingą sprendimą prisijungdami prie NATO ir Europos Sąjungos. Tuo laikotarpiu dirbau gynybos ministru, prisimenu visą priėmimo procesą, visas emocijas, užplūdusias pirmąją narystės NATO dieną. Buvome nuvykę į Vašingtoną, kai sulaukiau skambučio iš budinčio pareigūno, kuris informavo, kad belgiški reaktyviniai lėktuvai atskrido į mūsų oro erdvę ir nusileis mūsų lėktuvų bazėje saugoti mūsų oro erdvės. Visa tai įvyko esant kelioms valandoms prieš oficialią mūsų narystės NATO pradžią. Labai sunku nupasakoti tuomet užplūdusius jausmus. Tai buvo ypatingi jausmai, kurie iki šiol yra labai stiprūs.
D. Grybauskaitė: Atsidūrėme palankiose istorinėse aplinkybėse. Mūsų tautai tai yra neapsakomai didelė sėkmė.
Šia sėkme negali pasidžiaugti Ukraina. Bent kol kas...
Filmą kūrė
Idėja ir pristatymas
Paul King
Filmavimas
Ruth Owen
Justas Puluikis
Lukas Motiejūnas
Vyriausiasis redaktorius
Chris Riley
Marketingas
Kevin Prager
Jeff Holden
Filmuota medžiaga
LRT
ITN Source
Ypatinga padėka
Lietuvos Respublikos prezidentūrai
Lietuvos užsienio reikalų ministerijai
Marijui Neliupšiui
Laurai Tautvaišaitei
Projekto koordinavimas
Marcela Zelnickova
Prodiuseris
Luca Fazzuoli
Vaizdo medžiagos montavimas
Pieter Claes
Režisierius
Paul King
Vertimas iš anglų kalbos
Kristina Augustinaitė
Sukurta „NATO Review magazine”.
Filme išsakytos nuomonės nebūtinai atspindi NATO ir jos šalių narių poziciją.
| Date Taken: | 03.11.2015 |
| Date Posted: | 03.11.2015 17:47 |
| Story ID: | 156695 |
| Location: | LT |
| Web Views: | 41 |
| Downloads: | 0 |
No keywords found.
LEAVE A COMMENT